Susipažinkite. Ksaveras ir Violetas. Plačiau apie du draugus, norinčius tapti regbininkais, ČIA.

Ksaveras <-- Mūsų herojai --> Violetas

Vakar, laukdami treniruotės ir gliaudydami saulėgrąžas savo kieme, Violetas ir Ksaveras labai įdomiai pasišnekėjo:

- Ksavi, o tau yra kada nors buvę, kad galvotum apie mergą ilgiau nei apie regbį, alų ar nuliovą MP3 magnetolą? – nedrąsiai, kaip pirmą kartą pirkdamas cigarečių, paklausė Violetas.

- Tu gal visai durnas?! – net nesusimąstęs atrėžė Ksaveras ir atžagaria ranka smogė to visiškai nesitikėjusiam Violetui.

- Ne, Ksavi, tu negalvok, kad aš čia apie save, – kraujo snarglį braukė Violetas, – čia mano vienas draugelis klausė. – drąsiai, it Krapikas po eilinio pralaimėjimo, iš situacijos sukosi Violetas, kuris tik po metų, kitų supras, kad žodžių junginys „čia mano vienas draugelis“ visada reiškia vieną ir tą patį – „aš“.

Na bet šį kartą ir toks pigus išsisukimas „praėjo“.

- A, nu tada aišku. O tai kas jam yra? – numykė Ksaveras, galvoje taip pat kamuojamas prieštaringų jausmų.

- Nu tai, karoče tas draugelis, pastoviai galvoja apie tokią mergą iš mokyklos ir nežino, ką daryt. Kaip tu manai, Ksavai, gal jam prieit prie jos, pakalbint,į kebabinę kokį vakarą nusivest, cigarete pavaišint? – labai gerą ir rūpestingą draugelio draugelį vaizdavo Violetas.

- Ne, nu jei jau taip įsikliopinęs jis yra, tai aišku, tegu prieina, pakalbina. – pats negalėdamas patikėti, iki kokių temų nusigyveno, savo išmintį dėstė spuogų ir nekontroliuojamų nuotaikų kaitų kamuojamas paauglys.

- Aš ir taip manau… – ramiau atsiduso Violetas.

Smagu iš šalies stebėti Ksaverą ir Violetą. Regbiui jie atsidavę visu 100 procentų, nors ir ne viską dar gyvenime daro gerai, bet tobulais juk niekas negimė. Smagu iš šalies stebėti ir jų kasdienybę. Mielam skaitytojui galiu išduot porą paslapčių.

Pirma. Mes visi, pats Violetas ir net Ksaveras puikiai žino, kad jokio draugelio nėra ir niekad nebuvo. Vienintelis beveik draugas, tiesa, labai trumpam laikui, mūsų padaužoms buvo Vyciokas, iš to paties kiemo. Vyciokas turėjo labai gerą kalnų dviratį, bet jo niekada nevarydavo į kiemą. Tad K&V buvo parengę ilgalaikę (3 dienų) strategiją, kurios dėka turėjo užsitarnauti Vycioko pasitikėjimą ir trečios dienos pavakarę triumfuoti artimiausiame lombarde arba gretimame čigonų tabore pridavę grobį. Bet planas žlugo jau pačią pirmą dieną, kai Ksaveras, nelabai žinodamas, kaip sudaryti gerą pirmąjį įspūdį, priėjęs prie šeimos pažibos, klasės pirmūno ir būsimo kunigėlio, Vycioko, paklausė: – „Su Violetu šiandien varom paimsim alaus, hatoj pagersim ir eisim paskui kokių katinų padegint ar šunų pašaudyt iš orinio šautuvo. Gal nori kartu?“…

Bet geriau grįžkime prie antrosios paslapties. Įsivaizduojate? Abu mūsų herojai yra nusižiūrėję tą pačią paną. Žanetą Putputpulytę iš 7c. Oi čia bus…

Kol kas vyrukai, nieko neįtardami ramiai žingsniuoja link stadiono ir įnirtingai diskutuoja apie 8,5 bei 9,5 procentų stiprumo alaus skirtumus. Violetui labiau patinka silpnesnis. Gurmanas tas mūsų Violas. Ksaverui, kad tik prisilupt greičiau.

Treniruotė prasidėjo kaip niekada gerai. Pirmą kartą prieš ją mūsų herojai nespėjo įtraukti gaivaus Saint George dūmelio. Apšilimas padarytas, kažkas panašaus į tempimą, taip pat. Nors liudininkai tai būtų pavadinę, veikiau, priešmirtinėmis pirmojo pasaulyje gimnasto konvulsijomis. Nesvarbu. Svabiausia – geri norai.

Pirmas pratimas – greičio kopetėlės. Treneris aiškina, kad jos pagerins žaidėjų greičio ir staigumo savybes. Ksavis ir Violas nepatikliai žiūri į bet kokias kopetelėles dar nuo tada, kai trečioje klasėje būtent kopėčios juos pavedė reido po kaimynų balkonus metu. Ksaveras turėjo laikyt kopėčias, bet sugalvojo prisidegt papirosą, kopėčios susvyravo… Violetas iki šiol nuo visų slepia, kad jam chirurgiškai pašalintas visiškai sutrupėjęs uodegikaulis. Bet mūsų herojai nori tapti regbininkais, ir perlipa net per savo įsitikinimus.

Antras pratimas – laisvų grumtynių valdymas. Komanda imituoja situaciją, kai žaidėjas yra sulaikomas su kamuoliu ir pargriūna ant žemės. Violetas iškart padaro lemtingą klaidą, nes sugalvoja gudriai prakišti savo rankutę į priešingą laisvų grumtynių pusę ir pavogti kamuolį.

Taip, jūs nesuklydote. Albertas nubaudė vagį. Violetui paskutinį kartą taip sopėjo ranką dar tada, kai jis būdamas trejų metų bandė nukniaukti čeburėką, bet gudrybę pastebėjusi pardavėja taip smogė jam taukuotu delnu per ausį, kad Violas iki šiol, tiesdamas ranką į bet kokį maistą, nervingai dengiasi veidą kaire ranka.

Taigi, vienas iš mūsų herojų vėl tik per skausmą suprato dar vienos regbio taisyklės esmę. Treneris paaiškino, kad laisvose grumtynėse kamuolį galima imti tik tada, kai nuo jo yra nustumiami visi priešininkai ir jis guli laisvas. Jei yra bandoma pasiekti kamuolį iš savo laisvų grumtynių pusės, nenustūmus priešininkų, teisėjas fiksuoja pražangą. Dar treneris paprašė kelių vyrukų parodyti, kaip teisingai turi atrodyti, kamuolio apsaugojimas, nustumiant priešininką.

Pabaigai – vėl regbis. K&V jau jaučiasi tikrais asais. Išdidžiai vaikšto aikštės pakraščiuose ir vaizduoja, kad laukia kamuolio, nors iš tikro bijo lįsti į tą mėsmalę. Likimas K&V yra visiškai negailestingas, todėl neilgai trukus kamuolys pats suranda Ksaverą. Vienas iš priešininkų komandos žaidėjų spiria aukštą kamuolį į Ksavio pusę. Ksaveras Sūdžius (taip, ir su pavarde jam nepasisekė) įsitempęs, net pritūpęs laukia atskriejančio kamuolio ir… nepatikėsite, jį pagauna. Bet… nespėja net pirstelėti, kai vėl smagiai skrenda oru ir galvoja, kad regbio aikštėje jis per dažnai atlieka skraidančios bokso kriaušės vaidmenį. Reikės užsiauginti raumenų. Bum.

Treneris sustabdo žaidimą, sugrūda vatos gabalą į Ksavero nosį-bulvę-kraujo fontaną ir paaiškina, kad regbyje nė sekundės daliai negalima prarasti budrumo. Žaidėją su kamuoliu galima griebti iš bet kurios pusės, net jam nematant. Na o gaudant kamuolį visai pravartu ir šokti link jo, nes žaidėjo esančio ore negalima liesti, nesaugu. O, va, jei jau nusileidai ant žemės ir laikai kamuolį, tai būk malonus ir saugokis atlekiančių priešininkų.

Po treniruotės Ksavis ir violas nusprendžia apeiti kelias miesto Humanas. Hebra iš komandos sako, kad ten galima rasti tikrų, sunkiai suplėšomų, regbio maikučių. Jų Adidars ir Nicce egzemplioriai regbio dievams buvo paaukoti jau pirmos treniruotės metu.

Žaneta Putputpulytė. 15 metų. Domisi rožine spalva ir soliariumais. Turi visų miesto soliariumų platininius abonentus, į kiekvieną eina pakaitomis, nes kasdien po du kartus eiti į tą patį, jai būtų truputėlį gėda. Sklinda gandas, kad draugauja su vienoliktoku.